priekūtis

príekūtis sm. (1) tam tikra tvarto priemenė: Gerai, ka príekūčio duris su vartais buvau užstačius: karvė kūtės duris atidarius i jau būtų po daržus besiduodanti Škn. Ka prisiverčiau šiaudų nuo kūtės – pilną príekūtį! Škn.